Ana, Blekhitas, 1540 m. sausio 3 d.
Tai laimingiausia diena mano gyvenime, nes šiandien aš įsimylėjau. Įsimylėjau ne kaip kvaila mergaitė, nužiūrėjusi vaikiną ar išgirdusi jo kvailą istoriją. Aš įsimylėjau, ir ši meilė bus amžina. Šiandien pamilau Angliją ir todėl šiandien laimingiausia mano gyvenimo diena. Šiandien aš supratau, jog būsiu šios šalies, šios turtingos gražios šalies karalienė. Keliavau per ją kaip kvailė užrištomis akimis... Tiesą sakant, ligi šiol keliavau tamsoje ir prasčiausiu oru, kokį galima įsivaizduoti, bet šiandien giedra, saulėta ir dangus toks žydras, žydras kaip anties kiaušinis, oras gaivus ir giedras, smagus ir šaltas kaip baltas vynas. Šiandien jaučiuosi sakalėlė, kaip mane vadindavo tėtis, jaučiuosi skriejanti aukštai ant šalto vėjo, žvelgianti į šią pasakišką šalį, kuri netrukus bus mano. Jojame iš Dartfordo į Blekhitą apšerkšnijusiu keliu, o kai pasiekiame parką, man pristatomos likusios mano svitos damos, kuo gražiausiai šiltai apsirengusios. Iš viso turėsiu kone septynias dešimtis freilinų, tarp jų ir karaliaus dukterėčių bei pusseserių, ir šiandien visos pasitinka mane kaip naujos draugės. Vilkiu gražiausius savo drabužius, atrodau puikiai ir, manau, netgi brolis šiandien manimi didžiuotųsi.
Mūsų laukia auksinių palapinių miestas, išpuoštas įvairiaspalvėmis vėliavomis, saugomas paties karaliaus rūmų sargybinių, tokių aukštų ir gražių vyrų, kad jie tapo Anglijos legenda. Kol laukiame karaliaus, užeiname vidun atsigaivinti vyno taure ir pasišildyti prie krosnelių, kuriose deginamas geriausias kuras man, būsimai Anglijos karališkosios šeimos narei. Grindys nuklotos storais kilimais, palapinių sienos išpuoštos gobelenais ir šilkais, kad būtų šilčiau. O kai visiems šypsantis ir linksmai šnekučiuojantis duoda ženklą, aš sėdu ant žirgo ir joju pasitikti karaliaus. Išvykstu kupina vilties. Gal per šį iškilmingą susitikimą mes patiksime vienas kitam?
Plikos aukštų medžių šakos išsikėtojusios dangaus fone tarsi tamsus raštas ant melsvo gobeleno. Nematyti parko galo, visur taip žalia ir gaivu, viskas žaižaruoja tirpstančiu šerkšnu, skliaute akinančiai spigina saulė. Už ryškiaspalvių virvių stovi iš Londono suvažiavę žmonės, šypsosi, moja man ir siunčia palaiminimus, ir pirmą kartą gyvenime pasijuntu ne viduriniąja Klevo hercogaite Ana, kuriai trūksta Sibilos grožio ir Amelijos žavesio, bet Ana, išskirtine Ana. Anglai priėmė mane į savo širdis. Šie keisti, turtingi, dailūs, ekscentriški žmonės sveikina mane kaip būsimą gerą ir dorą karalienę, jie tiki manimi, o aš žinau, jo sugebėsiu tokia karalienė būti.
Aš puikiai žinau, jog nesu anglų mergelė, kokia buvo velionė karalienė Džeinė, tegu ilsisi ji ramybėje. Tačiau susipažinusi su rūmais ir didžiosiomis Anglijos giminėmis, tikiu, jog nėra blogai būti ne vietine. Netgi spėjau pastebėti, jog Seimurų šeima dabar labai iškilusi ir nesunkiai gali tapti per daug galinga. Jų, Seimurų, pilna visur: žavių ir išpuikusių, nuolat pabrėžiančių, kad jų vaikas yra vienintelis karaliaus sūnus ir sosto paveldėtojas. Jeigu būčiau karalius, o čia būtų mano dvaras, aš jų pasisaugočiau. Jeigu jiems būtų leista vadovauti jaunajam princui, dominuoti, remiantis giminyste jo motinai, tada rūmų valdžios persvara atitektų jiems. Iš visko sprendžiant, karalius labai neatsargiai renkasi favoritus. Nors aš perpus už jį jaunesnė, gerai žinau, kad karalius turi pasverti savo palankumą. Gyvenau mylimo sūnaus nemalonėje ir žinau, kokie žalingi valdovo kaprizai. Šitas karaliaus yra kaprizingas, tačiau gal man pavyktų suteikti dvarui pusiausvyros, gal sugebėčiau būti santūri jo sūnaus pamotė, galinti apsaugoti berniuką nuo dvariškių meilikavimų.
Aš žinau, kad Henrikas atstūmė dukteris. Vargšės mergaitės. Aš tikiuosi padėti mažajai Elžbietai, kuri, taip ir nepažinusi savo motinos, priversta gyventi karaliaus nemalonės paunksmėje. Galbūt man pavyktų atsivežti ją į rūmus ir sutaikyti su tėvu. O ir princesė Marija turėtų jaustis vieniša be motinos, be tėvo pripažinimo. Galėčiau būti gera jai, padėti įveikti karaliaus baimę ir atsivežti į rūmus kaip savo giminaitę. Jai nereikės vadinti manęs pamote, galėčiau būti jai gera sesuo. Bent jau karaliaus vaikams aš galiu atnešti daug gėrio. O jeigu būsime palaiminti, jeigu būsiu palaiminta aš ir mes susilauksime savo vaiko, gal net mažo princo Anglijai, gero jaunuolio, kuris padės užgydyti šios šalies nesutarimus.
Per minią nusirita murmesys, pastebiu, kaip žmonės ima dairytis į abi kelio puses. Pamatau artėjantį karalių, ir visos mano baimės dėl jo akimoju išdulka. Dabar Henrikas nesistengia apsimesti paprastu žmogeliu, neslepia savo didybės po seno vulgaraus kvailio kauke. Šiandien jis apsirengęs karališkai — deimantais siuvinėtu apsiaustu, su deimantų apykakle ant pečių, užsidėjęs perlais siuvinėtą skrybėlę — ir joja ant neregėto grožio eržilo. Henrikas didingas, skaisčioje žiemos šviesoje jis panašus į brangakmeniais pasipuošusį, žirgu per savo žemes šuoliuojantį dievą, apsuptą karališkos sargybos, lydimą trimitininkų. Prisiartinęs prie manęs jis nusišypso, ir mes pasisveikiname. Žmonės džiūgauja, matydami mus kartu.
— Sveikinu atvykus į Angliją, — taria jis lėtai, kad suprasčiau, o aš atsargiai atsakau angliškai: „Milorde, labai džiaugiuosi būdama čia ir pasistengsiu būti jums gera žmona.”
Man atrodo, kad būsiu laiminga, manau, kad man pavyks. Ta nelemta pirma klaida bus pamiršta. Mes gyvensime santuokoje daugelį metų, būsime kartu laimingi. O kas po dešimties metų prisimins tą smulkmeną?
Tada privažiuoja mano karieta, ir aš nudardu per parką į palei upę stovinčius Grinvičo rūmus. Visos baržos vandenyje išpuoštos skirtingomis spalvomis, plevėsuoja vėliavos, o londoniečiai pasitinka mus pasipuošę šventiniais drabužiais. Ant vandens susėdę muzikantai groja „Linksmąją Aną”, man sukurtą naują dainą. Laivuose mano atvykimo proga rodomi gyvieji paveikslai, visi man šypsosi, mojuoja, o aš atsakau tuo pačiu.
Mūsų procesija ima artėti prie rūmų, ir aš dar kartą suvokiu, kokioje šalyje radau naujus namus. Grinvičas — ne pilis, ne tvirtovė nuo galimų priešų; tai yra taikiai šaliai statyti rūmai, didingi, turtingi, prašmatnūs rūmai, ne prastesni už Prancūzijos. Nuostabiausias, kokį man teko matyti, akmens ir Venecijos stiklo pastatas pasuktas į upę. Karalius pastebi susižavėjusį mano veidą ir, prisigretinęs prie karietos, pasilenkia pasakyti, jog tai tik vieni iš daugelio jo rūmų, bet jo mėgstamiausi. Vėliau, kai keliausime po šalį, aš pamatysianti ir kitus, kurie, tikisi jis, man taip pat patiksią.
Mane damos nuveda į karalienės kambarius pailsėti. Šįkart nebenoriu slėptis miegamajame, tiesiog džiaugiuosi savo damų draugija, o kita tiek jų laukia už durų, erdviame priimamajame. Nueinu į savo drabužinę ir persirengiu sabalais, kuriuos per Naujus metus man padovanojo karalius, apsiūta taftos suknia. Atrodo, tokio turto dar nesu vilkėjusi. Veduosi savo damas pietauti, jausdamasi kaip karalienė, prie didelės svetainės durų mane pasitinka karalius, paima už rankos ir nulydi palei stalus, kur visi lenkiasi, o mes šypsomės ir sveikinamės sunėrę pirštus, lyg jau būtume vyras ir žmona.
Pradedu pažinti žmones, prisiminti jų vardus be priminimo, todėl dvariškiai nebeatrodo tokia nedraugiška marga masė. Matau pavargusį ir susirūpinusį, tikriausiai dėl kelionės rūpesčių, lordą Saufhemptoną. Jo šypsena įtempta ir, keista, pasisveikina jis šaltai. Tada skubiai nusisuka nuo karaliaus, lyg grėstų koks nors nemalonumas, ir aš prisimenu savo ryžtą būti teisinga karalienė užgaida valdomame dvare. Galbūt man pavyks sužinoti, kas kelia lordo Saufhemptono susirūpinimą, ir galėsiu jam padėti.
Man nusilenkia svarbiausias karaliaus patarėjas Tomas Kromvelis, ir aš iš motinos pasakojimo atpažįstu vyrą, kuris labiau už kitus siekė sąjungos su Klevu ir protestantais vokiečių hercogais. Tikėjausi, kad jis šilčiau mane pasitiks, nes mano santuoka yra pavykusio jo plano dalis, bet jis tylus ir stengiasi nekristi į akis, todėl karalius prasilenkia su juo, persimetęs vienu žodeliu.
Arkivyskupas Kranmeris taip pat pietauja su mumis, pastebiu ir lordą Lailą su žmona. Šis taip pat atrodo išsekęs ir įsitempęs, todėl aš prisimenu jo nuogąstavimus apie karalystės susiskaidymą. Šiltai jam nusišypsau. Jau žinau, kad šitoje šalyje man bus kas veikti. Jeigu pavyks išgelbėti vieną eretiką nuo laužo, vadinasi, esu gera karalienė ir sugebėsiu savo įtaka atvesti šalį į taiką.
Pradedu jausti, kad Anglijoje turiu draugų, o kai žvilgteliu į salę, savo damų pusėn, į Džeinę Bolein, maloniąją ledi Braun, karaliaus dukterėčią ledi Margaretą Dagias ir mažąją Kateriną Hovard, patikiu, jog čia gali būti naujieji mano namai, jog karalius tikrai bus mano vyras, jo draugai ir vaikai bus mano šeima, o aš būsiu čia laiminga.